Frankas Zappa moderniosios muzikos tėvas Parengė: redakcija Įdėta: 2006-10-17 20:01:47
Įvertinimas Vidurkis: 4.18 Balsai: 32
Kompozitorių ir muzikantą Franką Zappa’ą lietuviai gali kaskart prisiminti pamatę Konstantino Bogdano nulipdytą F. Zappa’os biustą, kuris Vilniaus centre puikuojasi nuo 1995 metų.
Šis paminklas skirtas ne tiek F. Zappa’ai, kiek dabartinių keturiasdešimtmečių tėvams, nuo kurių diktuojamų gyvenimo normų F. Zappa’os laikų jaunimas negrįžtamai nusigręžė.
F. Zappa (1940–1993) muziką kurti pradėjo būdamas vos 14 metų. 1964-aisias jau subūrė savo vadovaujamą grupę „The Mothers of Invention“, o po dvejų metų išleido pirmąjį albumą „Freak Out“ (1966). Šios grupės muzika ir šiandien mielai įtraukiama į klasikinės muzikos koncertus, nors F. Zappa’os pavardės klasikinės muzikos žinynuose nerasite, o didžiausiose Lietuvos bibliotekose nėra ir F. Zappa’os autobiografinės knygos „The Real Frank Zappa Book“.
F. Zappa’os muzika pirmiausiai klausytoją traukia psichodeliniu stiliumi ir parodijos elementais. Šioje muzikoje jungiami roko, džiazo, avangardo ir elektroninės muzikos bruožai. Eklektinę pakraipą F. Zappa išlaikė ir iširus grupei „The Mothers of Invention“. Labiausiai jo muzikos mėgėjų ir kritikų buvo pastebėti roko operos „Joe’s Garage“ (1979) ir albumo „Jazz from Hell“ (1986) pasirodymai. Pastarasis albumas įrašytas jo namų studijoje, naudojant Synclavier sintezatorių.
Paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų F. Zappa dirbo su Londono simfoniniu orkestru, ansambliu „Intercontemporain“ ir grupe „Modern“. Šio laikotarpio darbai įdomesni ne plačiajai auditorijai, o muzikologams. Būtent su minėtu orkestru sukurta muzika susilaukė didžiausio muzikos kritikų dėmesio.
F. Zappa savo kūryboje jungė dvi XX amžiaus masinės muzikos kryptis – roką ir džiazą, todėl jis kur kas universalesnis kūrėjas nei Johnas Lenonas ar Bobas Dylanas. F. Zappa atskleidė netikėtą džiazo ir roko giminingumą ir kartu gilų šių dviejų muzikos krypčių ryšį su klasikine muzika. Tradicija, su kuria susijęs džiazas ir rokas, siekia net Viduramžius. Jei klasikinė muzika per ilgus savo gyvavimo šimtmečius koncentravosi Vidurio Europoje, tai XX amžiaus muzika, kuriai atstovauja F. Zappa, aprėpė abu Amerikos žemynus, Rytų šalis ir Afriką.
Džiazą ir roką muzikos kritikai linkę laikyti ne žanru ar priklausymu tam tikrai muzikos kategorijai, o kultūros sluoksniu, vis dar reikalaujančiu platesnio sociologinio žvilgsnio. Masinio pobūdžio kūriniai, kurie XX amžiaus antroje pusėje buvo suprantami kaip džiazo ir roko kūriniai, Europoje buvo kuriami nuo Viduramžių. Pirmasis ryškesnis tokios muzikos žanras – mišios.
F. Zappa’os muzika atskleidžia XX amžiaus masinės kultūros kaitą, kai bažnyčia ir tikėjimas beveik galutinai prarado įtaką jaunimo kultūroje. Ir Viduramžių, ir XX amžiaus antrosios pusės muzika yra tarsi tų laikotarpių visuomenės rodiklis. F. Zappa’os muzika nepalaikė tradicinės religijos, o pati tapo lyg „religija“, o jos atlikėjas – kulto objektu.
F. Zappa’os kūriniai – urbanizacijos muzika, kuri, nepaisant giluminių ryšių su Europos kultūros tradicija, orientavosi ne į praeitį, o į ateitį. Kompozitoriaus ir atlikėjo vadovaujama grupė „The Mothers of Invention“ žymi beveik pačią muzikos grupių kūrimosi pradžią. Naujos muzikos idėjos vystėsi jau ne orkestruose ar kituose klasikinės muzikos sambūriuose, o bendraminčių būreliuose.
Skirtingai nei „The Beatles“ muzika, F. Zappa’os kūryba nepakluso komercijos dėsniams bei leidybos pirmumui. Kūrėjo tikslas netapo milijoninis įrašų tiražavimas, F. Zappa nepataikavo ir masiniam skoniui, tačiau buvo populiarus. Jo sėkmės paslaptis – ne lygiavimasis į lengvąjį roką ar estradą, kuri tuo metu reiškė didelius pinigus ir pelną, o muzikos naujumas, drastiškumas, žanrų sintezė, kuri taip pat atitiko to meto auditorijos poreikius.
Viena ryškiausiųjų F. Zappa’os muzikos ypatybių – komizmas. Joje ryškus komiškas santykis su sentimentaliąja XX amžiaus pradžios romantizmo muzika. F. Zappa savo kūriniais tiesiog šaipėsi iš minėtos muzikos krypties. Į muziką kompozitorius ir atlikėjas teigė žiūrįs kaip į žaidimą. F. Zappa’os muzika atskleidė ir kitą svarbų to meto bruožą – muzika tapo ne žmogaus intelektinių poreikių papildymu, o atsipalaidavimo priemone, būdu atitrūkti nuo realybės. Analitinę klasikinės muzikos kryptį F. Zappa’os kūryboje keičia pašaipa praeities idealams.
Visiems žinoma, kad moderniosios muzikos tėvyne laikoma Anglija ir JAV. Tačiau nedaugelis žino, kad tai nėra atsitiktinis faktas, nulemtas tik šios muzikos autorių gimimo šiose šalyse. Mat čia, skirtingai nei Europoje, nuo XVIII amžiaus nesivystė opera ir daugelis kitų klasikinės muzikos žanrų. Todėl jų vietą XX amžiaus antroje pusėje buvo gana lengva užpildyti „The Beatles“ ar/ir F. Zappa’os kūryba.
Kuo savitos F. Zappa’os kompozicijos? Svarbiausias F. Zappa’os muzikos elementas – kelių vienu metu skambančių balsų organizuotumas, išlaikytas nuo pat klasikinės muzikos ištakų. Kita vertus, F. Zappa’os džiazo ir roko mišinyje melodija jau praranda tradicinę dominavimo padėtį, daug svarbesnis tampa ritmas. F. Zappa taikė sinkopinį džiazo ritmą ir jungė jį su roko ritmais. Be to, F. Zappa užčiuopė prigimtinį bruožą, kuris jungia džiazą ir roką, – perkusijos efektą. Kiekvienas muzikos instrumentas F. Zappa’os ir jo grupės narių rankose tapo ritmo kūrimo priemone. F. Zappa’os kūrinių tembro ypatumai yra bene labiausiai nutolę nuo Europos klasikinės muzikos tradicijų. Klasikinius styginius elementus čia keičia saksofonai, trombonai, gitaros ir sintezatoriai.
Dabar belieka pakilti į namo palėpę arba nusileisti į rūsį, gerai pasikuisti senųjų vinilinių plokštelių krūvoje ir... susirasti F. Zappa’os įrašų.
Ramūnas Čičelis
„Skrynios“ medžiagą publikuoti ar platinti kituose leidiniuose be redakcijos ir kūrinio autoriaus (-ių) sutikimo yra griežtai draudžiama. Jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Skrynią“ kaip šaltinį.
Šis paminklas skirtas ne tiek F. Zappa’ai, kiek dabartinių keturiasdešimtmečių tėvams, nuo kurių diktuojamų gyvenimo normų F. Zappa’os laikų jaunimas negrįžtamai nusigręžė.
